Labas Svečias ! Šiandien 2711 diena Hoge. Gyventojų skaičius :: 197. Naujausias Hogo narys :: Jackson Riddle ::
ϟ Primename ϟ
Tau vis dar 0 m. Tavo pranešimų skaičius :: 383 (iš 150284 pran.)
Dabar Št. 10 12 2016, 18:35
Gruodis,
2116 metai 


RegistruotisrodiklisPrisijungti

Share | 
 

 Vidurnaktis.

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
Sve?ias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Vidurnaktis.
Tr. 17 02 2010, 20:28

Įžanga.

Buvo 1569 metų pavasaris,Izabelė buvo turtinga ir rafinuota mergina,jos giminės pavardė buvo garsi ir gerbiama.
Ji nemėgo kai į ją kreipdavosi ‚Ponia‘‘,ji negalėdavo pakęsti drabuotojų savęs žeminimo,visi jai buvo lygus.Naktimis Izabelė blogai miegodavo,nes negalėjo nuraminti savęs dėl keistų sapnų,bet kartu ir malonių sapnų,tik po kelių valandų ji užmigdavo savo dideliame ir prabangiame kambaryje.

I skyrius.
Nerimas.
Izabelė lėtai atmerkė akis,nusižiovavo ir pasiražė,pro kambario langą ryškiai švietė saulė.Ji išlipo iš lovos,apsigaubė chalatu ir nupėdino prie veidrodžio.Ranka perbraukė savo tamsius plaukus ir nusišypsojo sau.Nuėjusi į vonę,greitai palindo po dušu,šiaip ne taip apsivilko korsetą ir suknelę,susigarbanavo plaukus ir uždariusi duris nulipo laiptais žemyn.
-Izabele!,-šūktelėjo Marcus,jos sužadėtinis.
-Marcus‘ai,-išsišiepė ji ir nuėjo prie jo,šypsodamasi.Jis paėmė jos ranką ir pabučiavo,tada nusivedė prie stalo ir patraukė jai kėdę kad ji atsisėstų.Iza šyptelėjo ir klestelėjo ant kedės.
-Dukra,ar turi šiandien kokių reikalų?,-valgydama paklausė Izabelės mama,Dora.
-Taip,-linktelėjo ji.-Turiu mieste šokių tokių reikalų,mano bibliotekoje reikia sutvarkyti šokius tokius reikalus.
-Puiku,tada ryt galėsim važiuoti tau suknelės,-lėtai ištarė Dora,o su tais žodžiais Izabelė vos nepaspringo,aiškiai dėl streso.
-ge-gerai,-silpnai šyptelėjo ji,nerimaudoma dėl pirmų jos gyvenime vestuvių.
-Mieloji,viskas gerai?,-paklausė Marcus.
-Aha,-tyliai sumurmėjo ji ir atsistojo,norėjo dingti iš čia.
-Jau išeini?,-paklausė Dora ir Marcus‘as kartu.
-Taip,-Izabelė išbėgo pro duris,kaip nederėtų paneliai ir suklupo ant laiptų galvodama apie vestuves.Apsidairė lauke šviesu ir buvo taip karšta.
Atvažiavo karieta ir Iza išvažiavo.


II skyrius.
Džo.
Atvažiavusi karieta sustojo,ir ji išlipo.Apsidairė,prieš akis jos pačios įkurta biblioteka,ji lėtai užlipo laiptais ir atidarė duris.Užkliuvusi už suknelės ji parvirto ant kažkokio vaikino.
-Panele jums viskas gerai?,-pasigirdo balsas už nugaros,vyriškas balsas.Iza atsisuko prieš jos akis stovėjo jis,tas vaikinas kuris jai sapnuodavosi.
-Taip...,-žiūrėdama į jį,ji lėtai aststojo.-O kaip jūs?viskas gerai?atleiskite aš tokia nerangi.
-Viskas gerai,-linktelėjo vaikinas,ir ištiesė ranką.-Aš Džo Maliveris,-šyptelėjo jis.
-Malonu Džo,aš Izabelė Reffario,-ji spustelėjo jo ranką ir pirmą kartą pajuto keistą jausmą,susižavėjimo.
-Reffario?,-nusilenkė jis.-Malonu susipažinti Ponia.
-Nevadink manęs ponia,-ji sudraudė jį.-Aš tau tiesiog Izė.
-Gerai,Ize,-jis šyptelėjo laiminga šypsenėle.-o taip norėjau paklausti,jei jūs čia savininkė,tai gal žinote ar pas jus priima knygas,nes matote aš su tėvu spauzdinu knygas,noriu jas parduoti,taigi gal čia pavyks,nes knygynuose nepriima.
-Na man būtų labai malonu tau pagelbėt,-Izė pažiūrėjo į jį šyptelėdama.-Turi jas čia?Kiek tau sumokėt?
-Kaina siūlykite jūs,pradžiai turi dvidešimt egziampliorių,-jis pažiūrėjo į ją.
-Užteks dviejų šimtų svarų?,-ji pasiėmė piniginę.
-Žinoma,-Džo akys sužibėjo.-Mano tėvas apsidžiaugs galėsiu jam nupirkti vaistų,ir vežimėlį.
Izei pagailo Džo tėvo ir jo šeimos todėl ji padavė jam keturis šimtus svarų.
-Čia tau ir tavo tėvui,-ji šyptelėjo ir apsidairė,jau ruošėsi eiti bet...
Atgal į viršų Go down
Bejamin Ojaf
Dovanų Čekis
Dovanų Čekis

Tikrajame pasaulyje
Vardas: benjamin
Amžius: 25
Miestas:

Pranešimų sk. : 1472

RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Tr. 17 02 2010, 20:33

Intriguoji, aš jau įsijaučiu skaitydama :D
Atgal į viršų Go down
Sve?ias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Tr. 17 02 2010, 20:37

:)
Atgal į viršų Go down
Sve?ias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Kv. 18 02 2010, 14:46

Monika McColl. rašo:
Įžanga.

Buvo 1569 metų pavasaris,Izabelė buvo turtinga ir rafinuota mergina,jos giminės pavardė buvo garsi ir gerbiama.
Ji nemėgo kai į ją kreipdavosi ‚Ponia‘‘,ji negalėdavo pakęsti drabuotojų savęs žeminimo,visi jai buvo lygus.Naktimis Izabelė blogai miegodavo,nes negalėjo nuraminti savęs dėl keistų sapnų,bet kartu ir malonių sapnų,tik po kelių valandų ji užmigdavo savo dideliame ir prabangiame kambaryje.

I skyrius.
Nerimas.
Izabelė lėtai atmerkė akis,nusižiovavo ir pasiražė,pro kambario langą ryškiai švietė saulė.Ji išlipo iš lovos,apsigaubė chalatu ir nupėdino prie veidrodžio.Ranka perbraukė savo tamsius plaukus ir nusišypsojo sau.Nuėjusi į vonę,greitai palindo po dušu,šiaip ne taip apsivilko korsetą ir suknelę,susigarbanavo plaukus ir uždariusi duris nulipo laiptais žemyn.
-Izabele!,-šūktelėjo Marcus,jos sužadėtinis.
-Marcus‘ai,-išsišiepė ji ir nuėjo prie jo,šypsodamasi.Jis paėmė jos ranką ir pabučiavo,tada nusivedė prie stalo ir patraukė jai kėdę kad ji atsisėstų.Iza šyptelėjo ir klestelėjo ant kedės.
-Dukra,ar turi šiandien kokių reikalų?,-valgydama paklausė Izabelės mama,Dora.
-Taip,-linktelėjo ji.-Turiu mieste šokių tokių reikalų,mano bibliotekoje reikia sutvarkyti šokius tokius reikalus.
-Puiku,tada ryt galėsim važiuoti tau suknelės,-lėtai ištarė Dora,o su tais žodžiais Izabelė vos nepaspringo,aiškiai dėl streso.
-ge-gerai,-silpnai šyptelėjo ji,nerimaudoma dėl pirmų jos gyvenime vestuvių.
-Mieloji,viskas gerai?,-paklausė Marcus.
-Aha,-tyliai sumurmėjo ji ir atsistojo,norėjo dingti iš čia.
-Jau išeini?,-paklausė Dora ir Marcus‘as kartu.
-Taip,-Izabelė išbėgo pro duris,kaip nederėtų paneliai ir suklupo ant laiptų galvodama apie vestuves.Apsidairė lauke šviesu ir buvo taip karšta.
Atvažiavo karieta ir Iza išvažiavo.


II skyrius.
Džo.
Atvažiavusi karieta sustojo,ir ji išlipo.Apsidairė,prieš akis jos pačios įkurta biblioteka,ji lėtai užlipo laiptais ir atidarė duris.Užkliuvusi už suknelės ji parvirto ant kažkokio vaikino.
-Panele jums viskas gerai?,-pasigirdo balsas už nugaros,vyriškas balsas.Iza atsisuko prieš jos akis stovėjo jis,tas vaikinas kuris jai sapnuodavosi.
-Taip...,-žiūrėdama į jį,ji lėtai aststojo.-O kaip jūs?viskas gerai?atleiskite aš tokia nerangi.
-Viskas gerai,-linktelėjo vaikinas,ir ištiesė ranką.-Aš Džo Maliveris,-šyptelėjo jis.
-Malonu Džo,aš Izabelė Reffario,-ji spustelėjo jo ranką ir pirmą kartą pajuto keistą jausmą,susižavėjimo.
-Reffario?,-nusilenkė jis.-Malonu susipažinti Ponia.
-Nevadink manęs ponia,-ji sudraudė jį.-Aš tau tiesiog Izė.
-Gerai,Ize,-jis šyptelėjo laiminga šypsenėle.-o taip norėjau paklausti,jei jūs čia savininkė,tai gal žinote ar pas jus priima knygas,nes matote aš su tėvu spauzdinu knygas,noriu jas parduoti,taigi gal čia pavyks,nes knygynuose nepriima.
-Na man būtų labai malonu tau pagelbėt,-Izė pažiūrėjo į jį šyptelėdama.-Turi jas čia?Kiek tau sumokėt?
-Kaina siūlykite jūs,pradžiai turi dvidešimt egziampliorių,-jis pažiūrėjo į ją.
-Užteks dviejų šimtų svarų?,-ji pasiėmė piniginę.
-Žinoma,-Džo akys sužibėjo.-Mano tėvas apsidžiaugs galėsiu jam nupirkti vaistų,ir vežimėlį.
Izei pagailo Džo tėvo ir jo šeimos todėl ji padavė jam keturis šimtus svarų.
-Čia tau ir tavo tėvui,-ji šyptelėjo ir apsidairė,jau ruošėsi eiti bet...
Papildau.
III skyrius.
Pavojus.
Izė lėtai atsisuko prieš jos akis,stovėjo žmogus rankose laikydamas arbaletą.Izabelai aptemo akyse ji susvyravo,sargybinių nėra...atėjo galas.
-Ize,-riktelėjo Džo ir užšoko ant jos ją pargriaudamas,Izė išgirdo kaip arbaletas šovė ir pateikė į kitą žmogų kuris stovėjo už jos prieš jai nukrentant.Džo atsistojo apsivijo ją rankomis ir patraukė sau už nugaros lyg gindamas.
-Ize,jums nieko nenutiks,-tarė jis ir pasilenkė prie vyro su arbaletu.
-Kaimieti,tiesiog atiduok panelę ir galėsi eiti.Nenoriu rankų terliotis su tavim,-piktai pažiūrėjo vyras į Džo,ir ištempė arbaletą taikydamas į jį.Izė tvirčiau rankomis apsivijo Džo ir įsikniaubė jam į nugarą,jis pajutes ją atsiduso ir pakreipė galvą į ją.
-Bėk,jie nori tavęs,-pasakė jai kai vyras ėjo prie bibliotekos lankytojų.
-Nesielk kaip per filmus,-piktai išrėžė ji,-Mano bibliotekoje niekas nebus sužeistas,aš pakviesiu sargybinius.
-negalima taip,ką jūs galvojate?norite mirti,-Džo pradėjo kalbėtis su ja kaip su Ponia.
-Baik!,-tyliai sušnypštė ji ir išsivadavo iš jo gniaužtų,nuėjo prie vyro ir atsuko jį į save.
-Dink lauk,nususęs chuliganę arba pakviesiu sargyba,-Izė drąsiai iškošė.
-Manai tavęs bijau?,-vyras nusikvatojo,ir ranka perbraukė jai per petį.Izė akies kampučiu pamatė kaip Džo stovintis jai už nugaros,norėjo vyrui trenkti už tai kad jis ją palietė.
-Neliesk manęs,-ji atsitraukė nuo vyro ir pradėjo bėgti sargybos link.Pribėgusi prie durų ją sustabdė baisus skausmas nugaroje,ji atsigrežė ir pamatė Džo kuris pargriovė vyrą ir išmušė jam iš rankų arbaletą.Vėl,tas baisus skausmas nugaroje,šį kartą toks smarkus kad Izė negalėjo pakviepuoti,skausmas buvo nežemiškas ir jai aptemo akyse.
***
-Izabele,-pasigirdo verksingas moters balsas,kažkur toli...nors jis artėjo.Izė atsimerkė,šalia jos klūpėjo motina,iš dešnės prie pat jos rankos verkė jos sužadėtinis Marcus‘as,o tiesiai prieš ją stovėjo jis..Džo,Izė pajuto lyg pilve skraidytų drugeliai...jos akys prisipildė ašarų...ji stojosi norėdama apkabinti...
-Džo,-ji apkabino jį ir įsikniaubė jam į krutinę ir sukūkčiojo.Jos motina ir sužadėtinis,apstulbę žiūrėjo į ją ir Džo.
-Panele...,-Džo apkabino ją,ir po to patraukė.Izė suklykė,jos nugara...ją taip nežmoniškai skaudėjo.
-Mieloji,-prišoko prie jos Marcus‘as ir paėmė ją ant rankų.
-Greičiau važiuojam namo..,-sužviegė jos mama,-Ten iškviesim daktarą,-Izė pakreipė galvą į Džo,šis stovėjo atsirėmės į sieną,staiga jų akis susitiko,Džo pažvelgė į ją ir silpnai šyptelėjo.Izė vis dar griaužiama skausmo išspaudė šypsėnėlę ir nusuko žvilgsnį.
***
-Viskas gerai,tiesiog arbaleto strėlė jai perbrežė nugaros odą,vidinių sužeidimų nėra,strelė neįsmigo...kartoju tik perbrežė,-aiškino daktaras,isterikuojančiai Izės mamai.
-Viešpatie....odą...vaikeli...Daktare,ačiū,aš ja pasirūpinsiu..vaistus ji tikrai gers,-kūkčiojo Dina.
-Mama..,-kimiai ištarė Izė gulėdama lovoj,-Man viskas gerai..aš tik noriu..,-ji užsičiaupė kad neišpliurptų apie Džo..kai ji nori jį pamatyti.
-Ko vaikeli?,-Dina greit atsisuku į ją.
-Šokoladinio zefyro,-Izė greit sumelavo ir šyptelėjo.
-Čo,Pou,-pašaukė Dina kambarines ir paprašė jų zefyrų.
-Viso gero,Dina..gal tegul Izė pamiega..eime,-jis su motina išėjo.
Izė kramsnojo zefyrus,galvodama apie jį...kada vėl jį pamatys,juk jis ją išgelbėjo.
-Džo...,-svajingai atsiduso ji ir užsimerkė.Mintyse pasirodė keisti vaizdai...
Džo ją pabučiavo!Jie bučiuojasi....jis ją apkabiną ir..pasiperša..
***
Izė pašoko iš lovos ir apsidairė..buvo tamsu..Mintyse vis dar matėsi tas sapnas...tas saldus bučinys...
Nugaros jau nebeskaudėjo,Izė įsisupo į chalatą ir klestelėjo ant sofos.
-noriu greičiau jį pamatyti....
Ji atsiduso ir susirangė ant sofos....į langą kažkas metė lengvą ir mažą akmenėlį....
Atgal į viršų Go down
Sve?ias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Kv. 18 02 2010, 19:31

Monika McColl. rašo:
Monika McColl. rašo:
Įžanga.

Buvo 1569 metų pavasaris,Izabelė buvo turtinga ir rafinuota mergina,jos giminės pavardė buvo garsi ir gerbiama.
Ji nemėgo kai į ją kreipdavosi ‚Ponia‘‘,ji negalėdavo pakęsti drabuotojų savęs žeminimo,visi jai buvo lygus.Naktimis Izabelė blogai miegodavo,nes negalėjo nuraminti savęs dėl keistų sapnų,bet kartu ir malonių sapnų,tik po kelių valandų ji užmigdavo savo dideliame ir prabangiame kambaryje.

I skyrius.
Nerimas.
Izabelė lėtai atmerkė akis,nusižiovavo ir pasiražė,pro kambario langą ryškiai švietė saulė.Ji išlipo iš lovos,apsigaubė chalatu ir nupėdino prie veidrodžio.Ranka perbraukė savo tamsius plaukus ir nusišypsojo sau.Nuėjusi į vonę,greitai palindo po dušu,šiaip ne taip apsivilko korsetą ir suknelę,susigarbanavo plaukus ir uždariusi duris nulipo laiptais žemyn.
-Izabele!,-šūktelėjo Marcus,jos sužadėtinis.
-Marcus‘ai,-išsišiepė ji ir nuėjo prie jo,šypsodamasi.Jis paėmė jos ranką ir pabučiavo,tada nusivedė prie stalo ir patraukė jai kėdę kad ji atsisėstų.Iza šyptelėjo ir klestelėjo ant kedės.
-Dukra,ar turi šiandien kokių reikalų?,-valgydama paklausė Izabelės mama,Dora.
-Taip,-linktelėjo ji.-Turiu mieste šokių tokių reikalų,mano bibliotekoje reikia sutvarkyti šokius tokius reikalus.
-Puiku,tada ryt galėsim važiuoti tau suknelės,-lėtai ištarė Dora,o su tais žodžiais Izabelė vos nepaspringo,aiškiai dėl streso.
-ge-gerai,-silpnai šyptelėjo ji,nerimaudoma dėl pirmų jos gyvenime vestuvių.
-Mieloji,viskas gerai?,-paklausė Marcus.
-Aha,-tyliai sumurmėjo ji ir atsistojo,norėjo dingti iš čia.
-Jau išeini?,-paklausė Dora ir Marcus‘as kartu.
-Taip,-Izabelė išbėgo pro duris,kaip nederėtų paneliai ir suklupo ant laiptų galvodama apie vestuves.Apsidairė lauke šviesu ir buvo taip karšta.
Atvažiavo karieta ir Iza išvažiavo.


II skyrius.
Džo.
Atvažiavusi karieta sustojo,ir ji išlipo.Apsidairė,prieš akis jos pačios įkurta biblioteka,ji lėtai užlipo laiptais ir atidarė duris.Užkliuvusi už suknelės ji parvirto ant kažkokio vaikino.
-Panele jums viskas gerai?,-pasigirdo balsas už nugaros,vyriškas balsas.Iza atsisuko prieš jos akis stovėjo jis,tas vaikinas kuris jai sapnuodavosi.
-Taip...,-žiūrėdama į jį,ji lėtai aststojo.-O kaip jūs?viskas gerai?atleiskite aš tokia nerangi.
-Viskas gerai,-linktelėjo vaikinas,ir ištiesė ranką.-Aš Džo Maliveris,-šyptelėjo jis.
-Malonu Džo,aš Izabelė Reffario,-ji spustelėjo jo ranką ir pirmą kartą pajuto keistą jausmą,susižavėjimo.
-Reffario?,-nusilenkė jis.-Malonu susipažinti Ponia.
-Nevadink manęs ponia,-ji sudraudė jį.-Aš tau tiesiog Izė.
-Gerai,Ize,-jis šyptelėjo laiminga šypsenėle.-o taip norėjau paklausti,jei jūs čia savininkė,tai gal žinote ar pas jus priima knygas,nes matote aš su tėvu spauzdinu knygas,noriu jas parduoti,taigi gal čia pavyks,nes knygynuose nepriima.
-Na man būtų labai malonu tau pagelbėt,-Izė pažiūrėjo į jį šyptelėdama.-Turi jas čia?Kiek tau sumokėt?
-Kaina siūlykite jūs,pradžiai turi dvidešimt egziampliorių,-jis pažiūrėjo į ją.
-Užteks dviejų šimtų svarų?,-ji pasiėmė piniginę.
-Žinoma,-Džo akys sužibėjo.-Mano tėvas apsidžiaugs galėsiu jam nupirkti vaistų,ir vežimėlį.
Izei pagailo Džo tėvo ir jo šeimos todėl ji padavė jam keturis šimtus svarų.
-Čia tau ir tavo tėvui,-ji šyptelėjo ir apsidairė,jau ruošėsi eiti bet...
Papildau.
III skyrius.
Pavojus.
Izė lėtai atsisuko prieš jos akis,stovėjo žmogus rankose laikydamas arbaletą.Izabelai aptemo akyse ji susvyravo,sargybinių nėra...atėjo galas.
-Ize,-riktelėjo Džo ir užšoko ant jos ją pargriaudamas,Izė išgirdo kaip arbaletas šovė ir pateikė į kitą žmogų kuris stovėjo už jos prieš jai nukrentant.Džo atsistojo apsivijo ją rankomis ir patraukė sau už nugaros lyg gindamas.
-Ize,jums nieko nenutiks,-tarė jis ir pasilenkė prie vyro su arbaletu.
-Kaimieti,tiesiog atiduok panelę ir galėsi eiti.Nenoriu rankų terliotis su tavim,-piktai pažiūrėjo vyras į Džo,ir ištempė arbaletą taikydamas į jį.Izė tvirčiau rankomis apsivijo Džo ir įsikniaubė jam į nugarą,jis pajutes ją atsiduso ir pakreipė galvą į ją.
-Bėk,jie nori tavęs,-pasakė jai kai vyras ėjo prie bibliotekos lankytojų.
-Nesielk kaip per filmus,-piktai išrėžė ji,-Mano bibliotekoje niekas nebus sužeistas,aš pakviesiu sargybinius.
-negalima taip,ką jūs galvojate?norite mirti,-Džo pradėjo kalbėtis su ja kaip su Ponia.
-Baik!,-tyliai sušnypštė ji ir išsivadavo iš jo gniaužtų,nuėjo prie vyro ir atsuko jį į save.
-Dink lauk,nususęs chuliganę arba pakviesiu sargyba,-Izė drąsiai iškošė.
-Manai tavęs bijau?,-vyras nusikvatojo,ir ranka perbraukė jai per petį.Izė akies kampučiu pamatė kaip Džo stovintis jai už nugaros,norėjo vyrui trenkti už tai kad jis ją palietė.
-Neliesk manęs,-ji atsitraukė nuo vyro ir pradėjo bėgti sargybos link.Pribėgusi prie durų ją sustabdė baisus skausmas nugaroje,ji atsigrežė ir pamatė Džo kuris pargriovė vyrą ir išmušė jam iš rankų arbaletą.Vėl,tas baisus skausmas nugaroje,šį kartą toks smarkus kad Izė negalėjo pakviepuoti,skausmas buvo nežemiškas ir jai aptemo akyse.
***
-Izabele,-pasigirdo verksingas moters balsas,kažkur toli...nors jis artėjo.Izė atsimerkė,šalia jos klūpėjo motina,iš dešnės prie pat jos rankos verkė jos sužadėtinis Marcus‘as,o tiesiai prieš ją stovėjo jis..Džo,Izė pajuto lyg pilve skraidytų drugeliai...jos akys prisipildė ašarų...ji stojosi norėdama apkabinti...
-Džo,-ji apkabino jį ir įsikniaubė jam į krutinę ir sukūkčiojo.Jos motina ir sužadėtinis,apstulbę žiūrėjo į ją ir Džo.
-Panele...,-Džo apkabino ją,ir po to patraukė.Izė suklykė,jos nugara...ją taip nežmoniškai skaudėjo.
-Mieloji,-prišoko prie jos Marcus‘as ir paėmė ją ant rankų.
-Greičiau važiuojam namo..,-sužviegė jos mama,-Ten iškviesim daktarą,-Izė pakreipė galvą į Džo,šis stovėjo atsirėmės į sieną,staiga jų akis susitiko,Džo pažvelgė į ją ir silpnai šyptelėjo.Izė vis dar griaužiama skausmo išspaudė šypsėnėlę ir nusuko žvilgsnį.
***
-Viskas gerai,tiesiog arbaleto strėlė jai perbrežė nugaros odą,vidinių sužeidimų nėra,strelė neįsmigo...kartoju tik perbrežė,-aiškino daktaras,isterikuojančiai Izės mamai.
-Viešpatie....odą...vaikeli...Daktare,ačiū,aš ja pasirūpinsiu..vaistus ji tikrai gers,-kūkčiojo Dina.
-Mama..,-kimiai ištarė Izė gulėdama lovoj,-Man viskas gerai..aš tik noriu..,-ji užsičiaupė kad neišpliurptų apie Džo..kai ji nori jį pamatyti.
-Ko vaikeli?,-Dina greit atsisuku į ją.
-Šokoladinio zefyro,-Izė greit sumelavo ir šyptelėjo.
-Čo,Pou,-pašaukė Dina kambarines ir paprašė jų zefyrų.
-Viso gero,Dina..gal tegul Izė pamiega..eime,-jis su motina išėjo.
Izė kramsnojo zefyrus,galvodama apie jį...kada vėl jį pamatys,juk jis ją išgelbėjo.
-Džo...,-svajingai atsiduso ji ir užsimerkė.Mintyse pasirodė keisti vaizdai...
Džo ją pabučiavo!Jie bučiuojasi....jis ją apkabiną ir..pasiperša..
***
Izė pašoko iš lovos ir apsidairė..buvo tamsu..Mintyse vis dar matėsi tas sapnas...tas saldus bučinys...
Nugaros jau nebeskaudėjo,Izė įsisupo į chalatą ir klestelėjo ant sofos.
-noriu greičiau jį pamatyti....
Ji atsiduso ir susirangė ant sofos....į langą kažkas metė lengvą ir mažą akmenėlį....
VI skyrius.
Prisipažinimas.
Izė lėtai atsikėlė nuo sofos,priėjo prie lango ir jį pravėrė.
-Kas čia?,-šūktelėjo tamsai,ji nieko negirdėjo tik pajuto rankas sau ant liemens ir suklykė.
-Ize...tyliau,-švelniai į ausį sukuždėjo pažįstamas balsas.
-Džo?,-akys jai prisipildė džiaugsmo ašarų.
-Tas pats,-jis tyliai nusijuokė ir ją paleido.,-Atleisk kad aš čia tokiu laiku...bet norėjau tave pamatyti,-jis šyptelėjo.
-Kaip tu perėjei pro apsaugą?,-ji pažiūrėjo į jį nuostabos pilnomis akimis.
-Tavo apsauga ramiai,miega,-jis gūžtelėjo pečiais ir apsidairė.
-Sėskis,-Izė parodė į sofą ir šis klestelėjo ant jos,o ji pati įsitaisė ant pufiko.
-Norėjau tavę pamayti,-jis pasilenkė arčiau jos ir šyptelėjo.
-Aš irgi,-ji pasilenkė prie jo veido....ir....
-Tu man tapai labai gera draugė...aš tau vis dar skolingas,-jis atsitraukė ir nelinksmai šyptelėjo.
-Ne..ne tu man tikrai neskolingas,-ji linktelėjo.
-Hmm...ačiū,-silpnai ir kimiai ištarė jis,ir padavė jai didelį pergamentą.
-Kas čia?,-ji atvertė jį bet buvo lyg ir poemos,eilėraščiai...
-man rytoj perklusa kaimo teatre,noriu kad su manim parepetuotum...
Jis nusijuokė.
-Štai čia...aš būsiu Gererdas o tu jo mylimoji Žazelė,-jis nusijuokė.
-ooooo....,-Izė paraudo ir nuleido akis į pergamentą.....
-Be tavęs mano gyvenimas lyg be saulės...kupinas skausmo ir nusivylimo,-Džo pradėjo pyškinti savo eilutes,-Kai tavę pamatau,mano širdis...ima plakti kaip pašėlusi.
-Pabučiuok mane,-Izė pažiūrėjo į jo akis.
-Palauk..bet šito scenarijui nebuvo...,-jis pažiūrėjo į ją,Izė nelaukusi įsisiurbė jam į lūpas ir apsivijo jo kaklą rankomis,Džo apkabino ją per liemenį ir bučiavo.
-Atsiprašau.,-Izė greitai atsitrauke,-Aš nenorėjau..gal per daug įsijaučiau,-ji šyptelėjo.
-Aha...,-Džo sedėjo apstulbęs ant sofos.
-Varge,Džo atsiprašau..nesusivaldžiau,-ji nusisuko nuo jo ir paraudo.
-Nurimk,-jis nusijuokė,-Man patiko...Ize..aš myliu tavę...

Atgal į viršų Go down
Sve?ias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Pen. 19 02 2010, 14:25

Komentarų.
Atgal į viršų Go down
Arielle Evans
V kursas
V kursas

Tikrajame pasaulyje
Vardas: Arielle
Amžius: 15
Miestas:

Pranešimų sk. : 4106

RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Pen. 19 02 2010, 14:28

man patiko laukiu tesinio


Atgal į viršų Go down
Sve?ias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Sk. 21 02 2010, 14:46

Monika McColl. rašo:
Monika McColl. rašo:
Įžanga.

Buvo 1569 metų pavasaris,Izabelė buvo turtinga ir rafinuota mergina,jos giminės pavardė buvo garsi ir gerbiama.
Ji nemėgo kai į ją kreipdavosi ‚Ponia‘‘,ji negalėdavo pakęsti drabuotojų savęs žeminimo,visi jai buvo lygus.Naktimis Izabelė blogai miegodavo,nes negalėjo nuraminti savęs dėl keistų sapnų,bet kartu ir malonių sapnų,tik po kelių valandų ji užmigdavo savo dideliame ir prabangiame kambaryje.

I skyrius.
Nerimas.
Izabelė lėtai atmerkė akis,nusižiovavo ir pasiražė,pro kambario langą ryškiai švietė saulė.Ji išlipo iš lovos,apsigaubė chalatu ir nupėdino prie veidrodžio.Ranka perbraukė savo tamsius plaukus ir nusišypsojo sau.Nuėjusi į vonę,greitai palindo po dušu,šiaip ne taip apsivilko korsetą ir suknelę,susigarbanavo plaukus ir uždariusi duris nulipo laiptais žemyn.
-Izabele!,-šūktelėjo Marcus,jos sužadėtinis.
-Marcus‘ai,-išsišiepė ji ir nuėjo prie jo,šypsodamasi.Jis paėmė jos ranką ir pabučiavo,tada nusivedė prie stalo ir patraukė jai kėdę kad ji atsisėstų.Iza šyptelėjo ir klestelėjo ant kedės.
-Dukra,ar turi šiandien kokių reikalų?,-valgydama paklausė Izabelės mama,Dora.
-Taip,-linktelėjo ji.-Turiu mieste šokių tokių reikalų,mano bibliotekoje reikia sutvarkyti šokius tokius reikalus.
-Puiku,tada ryt galėsim važiuoti tau suknelės,-lėtai ištarė Dora,o su tais žodžiais Izabelė vos nepaspringo,aiškiai dėl streso.
-ge-gerai,-silpnai šyptelėjo ji,nerimaudoma dėl pirmų jos gyvenime vestuvių.
-Mieloji,viskas gerai?,-paklausė Marcus.
-Aha,-tyliai sumurmėjo ji ir atsistojo,norėjo dingti iš čia.
-Jau išeini?,-paklausė Dora ir Marcus‘as kartu.
-Taip,-Izabelė išbėgo pro duris,kaip nederėtų paneliai ir suklupo ant laiptų galvodama apie vestuves.Apsidairė lauke šviesu ir buvo taip karšta.
Atvažiavo karieta ir Iza išvažiavo.


II skyrius.
Džo.
Atvažiavusi karieta sustojo,ir ji išlipo.Apsidairė,prieš akis jos pačios įkurta biblioteka,ji lėtai užlipo laiptais ir atidarė duris.Užkliuvusi už suknelės ji parvirto ant kažkokio vaikino.
-Panele jums viskas gerai?,-pasigirdo balsas už nugaros,vyriškas balsas.Iza atsisuko prieš jos akis stovėjo jis,tas vaikinas kuris jai sapnuodavosi.
-Taip...,-žiūrėdama į jį,ji lėtai aststojo.-O kaip jūs?viskas gerai?atleiskite aš tokia nerangi.
-Viskas gerai,-linktelėjo vaikinas,ir ištiesė ranką.-Aš Džo Maliveris,-šyptelėjo jis.
-Malonu Džo,aš Izabelė Reffario,-ji spustelėjo jo ranką ir pirmą kartą pajuto keistą jausmą,susižavėjimo.
-Reffario?,-nusilenkė jis.-Malonu susipažinti Ponia.
-Nevadink manęs ponia,-ji sudraudė jį.-Aš tau tiesiog Izė.
-Gerai,Ize,-jis šyptelėjo laiminga šypsenėle.-o taip norėjau paklausti,jei jūs čia savininkė,tai gal žinote ar pas jus priima knygas,nes matote aš su tėvu spauzdinu knygas,noriu jas parduoti,taigi gal čia pavyks,nes knygynuose nepriima.
-Na man būtų labai malonu tau pagelbėt,-Izė pažiūrėjo į jį šyptelėdama.-Turi jas čia?Kiek tau sumokėt?
-Kaina siūlykite jūs,pradžiai turi dvidešimt egziampliorių,-jis pažiūrėjo į ją.
-Užteks dviejų šimtų svarų?,-ji pasiėmė piniginę.
-Žinoma,-Džo akys sužibėjo.-Mano tėvas apsidžiaugs galėsiu jam nupirkti vaistų,ir vežimėlį.
Izei pagailo Džo tėvo ir jo šeimos todėl ji padavė jam keturis šimtus svarų.
-Čia tau ir tavo tėvui,-ji šyptelėjo ir apsidairė,jau ruošėsi eiti bet...
Papildau.
III skyrius.
Pavojus.
Izė lėtai atsisuko prieš jos akis,stovėjo žmogus rankose laikydamas arbaletą.Izabelai aptemo akyse ji susvyravo,sargybinių nėra...atėjo galas.
-Ize,-riktelėjo Džo ir užšoko ant jos ją pargriaudamas,Izė išgirdo kaip arbaletas šovė ir pateikė į kitą žmogų kuris stovėjo už jos prieš jai nukrentant.Džo atsistojo apsivijo ją rankomis ir patraukė sau už nugaros lyg gindamas.
-Ize,jums nieko nenutiks,-tarė jis ir pasilenkė prie vyro su arbaletu.
-Kaimieti,tiesiog atiduok panelę ir galėsi eiti.Nenoriu rankų terliotis su tavim,-piktai pažiūrėjo vyras į Džo,ir ištempė arbaletą taikydamas į jį.Izė tvirčiau rankomis apsivijo Džo ir įsikniaubė jam į nugarą,jis pajutes ją atsiduso ir pakreipė galvą į ją.
-Bėk,jie nori tavęs,-pasakė jai kai vyras ėjo prie bibliotekos lankytojų.
-Nesielk kaip per filmus,-piktai išrėžė ji,-Mano bibliotekoje niekas nebus sužeistas,aš pakviesiu sargybinius.
-negalima taip,ką jūs galvojate?norite mirti,-Džo pradėjo kalbėtis su ja kaip su Ponia.
-Baik!,-tyliai sušnypštė ji ir išsivadavo iš jo gniaužtų,nuėjo prie vyro ir atsuko jį į save.
-Dink lauk,nususęs chuliganę arba pakviesiu sargyba,-Izė drąsiai iškošė.
-Manai tavęs bijau?,-vyras nusikvatojo,ir ranka perbraukė jai per petį.Izė akies kampučiu pamatė kaip Džo stovintis jai už nugaros,norėjo vyrui trenkti už tai kad jis ją palietė.
-Neliesk manęs,-ji atsitraukė nuo vyro ir pradėjo bėgti sargybos link.Pribėgusi prie durų ją sustabdė baisus skausmas nugaroje,ji atsigrežė ir pamatė Džo kuris pargriovė vyrą ir išmušė jam iš rankų arbaletą.Vėl,tas baisus skausmas nugaroje,šį kartą toks smarkus kad Izė negalėjo pakviepuoti,skausmas buvo nežemiškas ir jai aptemo akyse.
***
-Izabele,-pasigirdo verksingas moters balsas,kažkur toli...nors jis artėjo.Izė atsimerkė,šalia jos klūpėjo motina,iš dešnės prie pat jos rankos verkė jos sužadėtinis Marcus‘as,o tiesiai prieš ją stovėjo jis..Džo,Izė pajuto lyg pilve skraidytų drugeliai...jos akys prisipildė ašarų...ji stojosi norėdama apkabinti...
-Džo,-ji apkabino jį ir įsikniaubė jam į krutinę ir sukūkčiojo.Jos motina ir sužadėtinis,apstulbę žiūrėjo į ją ir Džo.
-Panele...,-Džo apkabino ją,ir po to patraukė.Izė suklykė,jos nugara...ją taip nežmoniškai skaudėjo.
-Mieloji,-prišoko prie jos Marcus‘as ir paėmė ją ant rankų.
-Greičiau važiuojam namo..,-sužviegė jos mama,-Ten iškviesim daktarą,-Izė pakreipė galvą į Džo,šis stovėjo atsirėmės į sieną,staiga jų akis susitiko,Džo pažvelgė į ją ir silpnai šyptelėjo.Izė vis dar griaužiama skausmo išspaudė šypsėnėlę ir nusuko žvilgsnį.
***
-Viskas gerai,tiesiog arbaleto strėlė jai perbrežė nugaros odą,vidinių sužeidimų nėra,strelė neįsmigo...kartoju tik perbrežė,-aiškino daktaras,isterikuojančiai Izės mamai.
-Viešpatie....odą...vaikeli...Daktare,ačiū,aš ja pasirūpinsiu..vaistus ji tikrai gers,-kūkčiojo Dina.
-Mama..,-kimiai ištarė Izė gulėdama lovoj,-Man viskas gerai..aš tik noriu..,-ji užsičiaupė kad neišpliurptų apie Džo..kai ji nori jį pamatyti.
-Ko vaikeli?,-Dina greit atsisuku į ją.
-Šokoladinio zefyro,-Izė greit sumelavo ir šyptelėjo.
-Čo,Pou,-pašaukė Dina kambarines ir paprašė jų zefyrų.
-Viso gero,Dina..gal tegul Izė pamiega..eime,-jis su motina išėjo.
Izė kramsnojo zefyrus,galvodama apie jį...kada vėl jį pamatys,juk jis ją išgelbėjo.
-Džo...,-svajingai atsiduso ji ir užsimerkė.Mintyse pasirodė keisti vaizdai...
Džo ją pabučiavo!Jie bučiuojasi....jis ją apkabiną ir..pasiperša..
***
Izė pašoko iš lovos ir apsidairė..buvo tamsu..Mintyse vis dar matėsi tas sapnas...tas saldus bučinys...
Nugaros jau nebeskaudėjo,Izė įsisupo į chalatą ir klestelėjo ant sofos.
-noriu greičiau jį pamatyti....
Ji atsiduso ir susirangė ant sofos....į langą kažkas metė lengvą ir mažą akmenėlį....
V skyrius.
Lemtingas sapnas.
Izė pašoko nuo sofos,ir apsidairė.
-Va čia tai geras..,-nusijuokė iš sapno.-Jis niekad to man nepasakys,jis manęs nemyli,-Ji liūdnai atsiduso ir atsigulė į lovą,-bet sapnas gražus,ir ne be reikalo užsnūdau ant sofos,-ji tyliai sukrizeno ir užsimerkė,bet nepajėgusi užmigti,atsikėlė,palindo po dušu ir užsidėjo korsetą jį suveržė ir apsimaukšlino suknelę,pasidažė,ir išėjo iš kambario...
***
-Labas rytas,-pažiūrėjo į Izę,mama Dita.
-Labas rytas,-pasisveikino Izė ir klestelėjo prie stalo ant kedės.-Kur marcus‘as?
-Na...jis išvažiavęs su reikalais,dėl vestuvių,jei nepamiršai jos jau už savaitės.
-Uoj..,-Izė perbalo.-Užmiršau.
-Ize,dukrele,noriu kad daugiau nepasikartotų kaip tada,bibliotekoj,apsikabinai su kažkoku valstiečiu..na nes jis...kaimo žmogus,o tu susižadėjus.
-Mama...tu nežinai ką aš jam..,-Izė nutilo.
-Ką?,-Dita aiktelėjo.
-..ką aš jam pasakiau,-ji greitais sumelavo ir nukreipė temą.-O dėl suknelės?
-na..pavalgom ir važiuojam,-ji nusijuokė ir atsistojo.
-Aha,žinoma,-Izė greitai sutvarkė pusryčius ir atsistojo,pasitvarkė suknelę.
***
-Man šita negraži,-sumurmėjo siūvėjai Izės mama.-Mano dukra turi atrodyti kaip pasakoje,per vestuves.
-Mama,-Izabelė pavartė akis ir atsiduso.
-O šita?,-pardavėje atkišo suknelę su daugybe deimantų,be rankovių ir be šleikučių,su ilgu nuometu.
-Šita visai nieko,Izute pasimatuok.
-Man veržia,-Izė vos įstengė kvėpuoti kai pardavėja jai suveržė suknelės korsetą.
-Pakentėk.
-Na tuoj,tik reikia pamatuoti,-pardavėje išsitraukė smaigstukus ir nustatė Izės apimtį.
-Na va..pasirodyk dukra,-Izė išlino iš siuvėjos kambariuko su nuostabia suknele,ir aiškiai matė kaip motina,stovi be žado.
-..ši..ši..šita puikiai tiks,-ji tramdė ašaras,Izabelė atsisuko į veidrodį,su šia suknele ji atrodė stulbinamai..pribloškiamai.;Suknelė man tinka,o sužadėtinis ne‘‘-Izė pagalvojo mintyse,ir jos skuostu nurėdėjo ašara.
-Štai imkite...,-motina ikišo pardavėjai pinigus ir kai Izė persirengė išsitempė ją iš parduotuvės.
-Na...dabar kur?,-ši apsižvalgė.
-Dabar reikia eiti pas poną Dorskju užsakyti valgių,-Ji griebė Izei už rankos ir nusivedė ją.


Atgal į viršų Go down
Arielle Evans
V kursas
V kursas

Tikrajame pasaulyje
Vardas: Arielle
Amžius: 15
Miestas:

Pranešimų sk. : 4106

RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Sk. 21 02 2010, 16:34

idomu


Atgal į viršų Go down
Sve?ias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Št. 27 02 2010, 19:06

ačiū,tęsinys bus po kelių dienų ar savaičių.
Atgal į viršų Go down
Sve?ias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Št. 27 02 2010, 21:58

Monika McColl. rašo:
Monika McColl. rašo:
Monika McColl. rašo:
Įžanga.

Buvo 1569 metų pavasaris,Izabelė buvo turtinga ir rafinuota mergina,jos giminės pavardė buvo garsi ir gerbiama.
Ji nemėgo kai į ją kreipdavosi ‚Ponia‘‘,ji negalėdavo pakęsti drabuotojų savęs žeminimo,visi jai buvo lygus.Naktimis Izabelė blogai miegodavo,nes negalėjo nuraminti savęs dėl keistų sapnų,bet kartu ir malonių sapnų,tik po kelių valandų ji užmigdavo savo dideliame ir prabangiame kambaryje.

I skyrius.
Nerimas.
Izabelė lėtai atmerkė akis,nusižiovavo ir pasiražė,pro kambario langą ryškiai švietė saulė.Ji išlipo iš lovos,apsigaubė chalatu ir nupėdino prie veidrodžio.Ranka perbraukė savo tamsius plaukus ir nusišypsojo sau.Nuėjusi į vonę,greitai palindo po dušu,šiaip ne taip apsivilko korsetą ir suknelę,susigarbanavo plaukus ir uždariusi duris nulipo laiptais žemyn.
-Izabele!,-šūktelėjo Marcus,jos sužadėtinis.
-Marcus‘ai,-išsišiepė ji ir nuėjo prie jo,šypsodamasi.Jis paėmė jos ranką ir pabučiavo,tada nusivedė prie stalo ir patraukė jai kėdę kad ji atsisėstų.Iza šyptelėjo ir klestelėjo ant kedės.
-Dukra,ar turi šiandien kokių reikalų?,-valgydama paklausė Izabelės mama,Dora.
-Taip,-linktelėjo ji.-Turiu mieste šokių tokių reikalų,mano bibliotekoje reikia sutvarkyti šokius tokius reikalus.
-Puiku,tada ryt galėsim važiuoti tau suknelės,-lėtai ištarė Dora,o su tais žodžiais Izabelė vos nepaspringo,aiškiai dėl streso.
-ge-gerai,-silpnai šyptelėjo ji,nerimaudoma dėl pirmų jos gyvenime vestuvių.
-Mieloji,viskas gerai?,-paklausė Marcus.
-Aha,-tyliai sumurmėjo ji ir atsistojo,norėjo dingti iš čia.
-Jau išeini?,-paklausė Dora ir Marcus‘as kartu.
-Taip,-Izabelė išbėgo pro duris,kaip nederėtų paneliai ir suklupo ant laiptų galvodama apie vestuves.Apsidairė lauke šviesu ir buvo taip karšta.
Atvažiavo karieta ir Iza išvažiavo.


II skyrius.
Džo.
Atvažiavusi karieta sustojo,ir ji išlipo.Apsidairė,prieš akis jos pačios įkurta biblioteka,ji lėtai užlipo laiptais ir atidarė duris.Užkliuvusi už suknelės ji parvirto ant kažkokio vaikino.
-Panele jums viskas gerai?,-pasigirdo balsas už nugaros,vyriškas balsas.Iza atsisuko prieš jos akis stovėjo jis,tas vaikinas kuris jai sapnuodavosi.
-Taip...,-žiūrėdama į jį,ji lėtai aststojo.-O kaip jūs?viskas gerai?atleiskite aš tokia nerangi.
-Viskas gerai,-linktelėjo vaikinas,ir ištiesė ranką.-Aš Džo Maliveris,-šyptelėjo jis.
-Malonu Džo,aš Izabelė Reffario,-ji spustelėjo jo ranką ir pirmą kartą pajuto keistą jausmą,susižavėjimo.
-Reffario?,-nusilenkė jis.-Malonu susipažinti Ponia.
-Nevadink manęs ponia,-ji sudraudė jį.-Aš tau tiesiog Izė.
-Gerai,Ize,-jis šyptelėjo laiminga šypsenėle.-o taip norėjau paklausti,jei jūs čia savininkė,tai gal žinote ar pas jus priima knygas,nes matote aš su tėvu spauzdinu knygas,noriu jas parduoti,taigi gal čia pavyks,nes knygynuose nepriima.
-Na man būtų labai malonu tau pagelbėt,-Izė pažiūrėjo į jį šyptelėdama.-Turi jas čia?Kiek tau sumokėt?
-Kaina siūlykite jūs,pradžiai turi dvidešimt egziampliorių,-jis pažiūrėjo į ją.
-Užteks dviejų šimtų svarų?,-ji pasiėmė piniginę.
-Žinoma,-Džo akys sužibėjo.-Mano tėvas apsidžiaugs galėsiu jam nupirkti vaistų,ir vežimėlį.
Izei pagailo Džo tėvo ir jo šeimos todėl ji padavė jam keturis šimtus svarų.
-Čia tau ir tavo tėvui,-ji šyptelėjo ir apsidairė,jau ruošėsi eiti bet...
Papildau.
III skyrius.
Pavojus.
Izė lėtai atsisuko prieš jos akis,stovėjo žmogus rankose laikydamas arbaletą.Izabelai aptemo akyse ji susvyravo,sargybinių nėra...atėjo galas.
-Ize,-riktelėjo Džo ir užšoko ant jos ją pargriaudamas,Izė išgirdo kaip arbaletas šovė ir pateikė į kitą žmogų kuris stovėjo už jos prieš jai nukrentant.Džo atsistojo apsivijo ją rankomis ir patraukė sau už nugaros lyg gindamas.
-Ize,jums nieko nenutiks,-tarė jis ir pasilenkė prie vyro su arbaletu.
-Kaimieti,tiesiog atiduok panelę ir galėsi eiti.Nenoriu rankų terliotis su tavim,-piktai pažiūrėjo vyras į Džo,ir ištempė arbaletą taikydamas į jį.Izė tvirčiau rankomis apsivijo Džo ir įsikniaubė jam į nugarą,jis pajutes ją atsiduso ir pakreipė galvą į ją.
-Bėk,jie nori tavęs,-pasakė jai kai vyras ėjo prie bibliotekos lankytojų.
-Nesielk kaip per filmus,-piktai išrėžė ji,-Mano bibliotekoje niekas nebus sužeistas,aš pakviesiu sargybinius.
-negalima taip,ką jūs galvojate?norite mirti,-Džo pradėjo kalbėtis su ja kaip su Ponia.
-Baik!,-tyliai sušnypštė ji ir išsivadavo iš jo gniaužtų,nuėjo prie vyro ir atsuko jį į save.
-Dink lauk,nususęs chuliganę arba pakviesiu sargyba,-Izė drąsiai iškošė.
-Manai tavęs bijau?,-vyras nusikvatojo,ir ranka perbraukė jai per petį.Izė akies kampučiu pamatė kaip Džo stovintis jai už nugaros,norėjo vyrui trenkti už tai kad jis ją palietė.
-Neliesk manęs,-ji atsitraukė nuo vyro ir pradėjo bėgti sargybos link.Pribėgusi prie durų ją sustabdė baisus skausmas nugaroje,ji atsigrežė ir pamatė Džo kuris pargriovė vyrą ir išmušė jam iš rankų arbaletą.Vėl,tas baisus skausmas nugaroje,šį kartą toks smarkus kad Izė negalėjo pakviepuoti,skausmas buvo nežemiškas ir jai aptemo akyse.
***
-Izabele,-pasigirdo verksingas moters balsas,kažkur toli...nors jis artėjo.Izė atsimerkė,šalia jos klūpėjo motina,iš dešnės prie pat jos rankos verkė jos sužadėtinis Marcus‘as,o tiesiai prieš ją stovėjo jis..Džo,Izė pajuto lyg pilve skraidytų drugeliai...jos akys prisipildė ašarų...ji stojosi norėdama apkabinti...
-Džo,-ji apkabino jį ir įsikniaubė jam į krutinę ir sukūkčiojo.Jos motina ir sužadėtinis,apstulbę žiūrėjo į ją ir Džo.
-Panele...,-Džo apkabino ją,ir po to patraukė.Izė suklykė,jos nugara...ją taip nežmoniškai skaudėjo.
-Mieloji,-prišoko prie jos Marcus‘as ir paėmė ją ant rankų.
-Greičiau važiuojam namo..,-sužviegė jos mama,-Ten iškviesim daktarą,-Izė pakreipė galvą į Džo,šis stovėjo atsirėmės į sieną,staiga jų akis susitiko,Džo pažvelgė į ją ir silpnai šyptelėjo.Izė vis dar griaužiama skausmo išspaudė šypsėnėlę ir nusuko žvilgsnį.
***
-Viskas gerai,tiesiog arbaleto strėlė jai perbrežė nugaros odą,vidinių sužeidimų nėra,strelė neįsmigo...kartoju tik perbrežė,-aiškino daktaras,isterikuojančiai Izės mamai.
-Viešpatie....odą...vaikeli...Daktare,ačiū,aš ja pasirūpinsiu..vaistus ji tikrai gers,-kūkčiojo Dina.
-Mama..,-kimiai ištarė Izė gulėdama lovoj,-Man viskas gerai..aš tik noriu..,-ji užsičiaupė kad neišpliurptų apie Džo..kai ji nori jį pamatyti.
-Ko vaikeli?,-Dina greit atsisuku į ją.
-Šokoladinio zefyro,-Izė greit sumelavo ir šyptelėjo.
-Čo,Pou,-pašaukė Dina kambarines ir paprašė jų zefyrų.
-Viso gero,Dina..gal tegul Izė pamiega..eime,-jis su motina išėjo.
Izė kramsnojo zefyrus,galvodama apie jį...kada vėl jį pamatys,juk jis ją išgelbėjo.
-Džo...,-svajingai atsiduso ji ir užsimerkė.Mintyse pasirodė keisti vaizdai...
Džo ją pabučiavo!Jie bučiuojasi....jis ją apkabiną ir..pasiperša..
***
Izė pašoko iš lovos ir apsidairė..buvo tamsu..Mintyse vis dar matėsi tas sapnas...tas saldus bučinys...
Nugaros jau nebeskaudėjo,Izė įsisupo į chalatą ir klestelėjo ant sofos.
-noriu greičiau jį pamatyti....
Ji atsiduso ir susirangė ant sofos....į langą kažkas metė lengvą ir mažą akmenėlį....
V skyrius.
Lemtingas sapnas.
Izė pašoko nuo sofos,ir apsidairė.
-Va čia tai geras..,-nusijuokė iš sapno.-Jis niekad to man nepasakys,jis manęs nemyli,-Ji liūdnai atsiduso ir atsigulė į lovą,-bet sapnas gražus,ir ne be reikalo užsnūdau ant sofos,-ji tyliai sukrizeno ir užsimerkė,bet nepajėgusi užmigti,atsikėlė,palindo po dušu ir užsidėjo korsetą jį suveržė ir apsimaukšlino suknelę,pasidažė,ir išėjo iš kambario...
***
-Labas rytas,-pažiūrėjo į Izę,mama Dita.
-Labas rytas,-pasisveikino Izė ir klestelėjo prie stalo ant kedės.-Kur marcus‘as?
-Na...jis išvažiavęs su reikalais,dėl vestuvių,jei nepamiršai jos jau už savaitės.
-Uoj..,-Izė perbalo.-Užmiršau.
-Ize,dukrele,noriu kad daugiau nepasikartotų kaip tada,bibliotekoj,apsikabinai su kažkoku valstiečiu..na nes jis...kaimo žmogus,o tu susižadėjus.
-Mama...tu nežinai ką aš jam..,-Izė nutilo.
-Ką?,-Dita aiktelėjo.
-..ką aš jam pasakiau,-ji greitais sumelavo ir nukreipė temą.-O dėl suknelės?
-na..pavalgom ir važiuojam,-ji nusijuokė ir atsistojo.
-Aha,žinoma,-Izė greitai sutvarkė pusryčius ir atsistojo,pasitvarkė suknelę.
***
-Man šita negraži,-sumurmėjo siūvėjai Izės mama.-Mano dukra turi atrodyti kaip pasakoje,per vestuves.
-Mama,-Izabelė pavartė akis ir atsiduso.
-O šita?,-pardavėje atkišo suknelę su daugybe deimantų,be rankovių ir be šleikučių,su ilgu nuometu.
-Šita visai nieko,Izute pasimatuok.
-Man veržia,-Izė vos įstengė kvėpuoti kai pardavėja jai suveržė suknelės korsetą.
-Pakentėk.
-Na tuoj,tik reikia pamatuoti,-pardavėje išsitraukė smaigstukus ir nustatė Izės apimtį.
-Na va..pasirodyk dukra,-Izė išlino iš siuvėjos kambariuko su nuostabia suknele,ir aiškiai matė kaip motina,stovi be žado.
-..ši..ši..šita puikiai tiks,-ji tramdė ašaras,Izabelė atsisuko į veidrodį,su šia suknele ji atrodė stulbinamai..pribloškiamai.;Suknelė man tinka,o sužadėtinis ne‘‘-Izė pagalvojo mintyse,ir jos skuostu nurėdėjo ašara.
-Štai imkite...,-motina ikišo pardavėjai pinigus ir kai Izė persirengė išsitempė ją iš parduotuvės.
-Na...dabar kur?,-ši apsižvalgė.
-Dabar reikia eiti pas poną Dorskju užsakyti valgių,-Ji griebė Izei už rankos ir nusivedė ją.


VI skyrius.
Naktis su juo.
-Mama..aš nenoriu keltis!,-Izė riktelėjo gulėdama lovoje.
-Turi..nagi,šiandien turime daug reikalų?,-Sučiulbėjo mama ir nutempė jai kaldrą.
-Važiuok viena,-tiesiog paraudonavusi iš pykčio metė Izabelė
-Po dviejų dienų tavo vestuvės!,-Mama sustaugė.
-ŠIANDIEN AŠ NIEKUR NEISIU!,-Izė nesugebėjo susilailyti ir pravirko,užsimetusi rūbus ji su aulinukais,iššoko tiesiog pro langą ir nusileido ant minkštos žolės,nusiavusi batus Izė pasileido bėgti į mišką,ji nenorėjo nieko matyti,nieko girdėti,nieko nejausti.
-NENORIU,AŠ JO NEMYLIU,-Suriko ji tamsoje ir suklupo ant žemės,užsidengė rankomis veidą ir kūkčiojo,kaip niekad..
Taip ji sedėjo kelias valandas...kas jai darosi?Pati nežino atsakymo..tik ji žino..ji Marcus‘o nemyli ir nemylės,ji myli JĮ DŽO.
Staiga pasigirdo balsas,saldus ir toks pažįstamas,jis rodėsi stovi čia šalia jos,bet jo čia nebuvo.
-Džo?,-ji surekė?.-DŽO?,-Ji rėkavo jo vardą,tamsai.
-Ize...?,-mergina krūptelėjo,ji apsigrežė...tai jis Džo!Jis stovėjo tarp medžių...jis buvo išsigandęs...
-Ak,Džo,-Ji puolė jam į glėbi ir įsikniaubė į krūtinę,ji kūkčiojo...verkė.
-Kas tau?,-Džo pabandė ją paglostyti.
-Džo..aš nebegaliu...aš myliu tavę..,-Atrodė kad Džo sprogs iš laimės...jis visas lyg nušvito..akys sužibo...jis šypsojosi jai.
-Nereikia...,-Jis pasilenkė ir įsiusiurbė jai į lūpas.Izė buvo pati laimingiausia mergina pasaulyje...jis buvo su ja,jie bučiavosi.Miške sutemo ir viskas paniro į tamsą.
***
-Tu pati nuostabiausia,-Džo sušnibždėjo jai į ausį,kai jie gulėjo ant žemės,apsikabinę.
-Tu irgi,-Ji pabučiavo jį.
-Myliu tavę,-Jis vedžiojo ornamentus ant jos apnuogintos nugaros.Izė nusijuokė,jai kuteno nugarą..jo šilti pirštai kuteno.
-Mes negalėsime būti kartu,-Prabilo Džo.-Nes tu susižadėjusi...
-Mes būsime kartu...aš myliu tavę o tu manę,mes būsim kartu,-Ji tramdė ašaras ir nusisuko.
Nejaugi ir jis nesupranta jos?Izė apsiverkė.

Atgal į viršų Go down
Arielle Evans
V kursas
V kursas

Tikrajame pasaulyje
Vardas: Arielle
Amžius: 15
Miestas:

Pranešimų sk. : 4106

RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Št. 27 02 2010, 23:19

Sudominai labai laukiu tesinio


Atgal į viršų Go down
Sve?ias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Sk. 28 02 2010, 17:46

Monika McColl. rašo:
Monika McColl. rašo:
Monika McColl. rašo:
Monika McColl. rašo:
Įžanga.

Buvo 1569 metų pavasaris,Izabelė buvo turtinga ir rafinuota mergina,jos giminės pavardė buvo garsi ir gerbiama.
Ji nemėgo kai į ją kreipdavosi ‚Ponia‘‘,ji negalėdavo pakęsti drabuotojų savęs žeminimo,visi jai buvo lygus.Naktimis Izabelė blogai miegodavo,nes negalėjo nuraminti savęs dėl keistų sapnų,bet kartu ir malonių sapnų,tik po kelių valandų ji užmigdavo savo dideliame ir prabangiame kambaryje.

I skyrius.
Nerimas.
Izabelė lėtai atmerkė akis,nusižiovavo ir pasiražė,pro kambario langą ryškiai švietė saulė.Ji išlipo iš lovos,apsigaubė chalatu ir nupėdino prie veidrodžio.Ranka perbraukė savo tamsius plaukus ir nusišypsojo sau.Nuėjusi į vonę,greitai palindo po dušu,šiaip ne taip apsivilko korsetą ir suknelę,susigarbanavo plaukus ir uždariusi duris nulipo laiptais žemyn.
-Izabele!,-šūktelėjo Marcus,jos sužadėtinis.
-Marcus‘ai,-išsišiepė ji ir nuėjo prie jo,šypsodamasi.Jis paėmė jos ranką ir pabučiavo,tada nusivedė prie stalo ir patraukė jai kėdę kad ji atsisėstų.Iza šyptelėjo ir klestelėjo ant kedės.
-Dukra,ar turi šiandien kokių reikalų?,-valgydama paklausė Izabelės mama,Dora.
-Taip,-linktelėjo ji.-Turiu mieste šokių tokių reikalų,mano bibliotekoje reikia sutvarkyti šokius tokius reikalus.
-Puiku,tada ryt galėsim važiuoti tau suknelės,-lėtai ištarė Dora,o su tais žodžiais Izabelė vos nepaspringo,aiškiai dėl streso.
-ge-gerai,-silpnai šyptelėjo ji,nerimaudoma dėl pirmų jos gyvenime vestuvių.
-Mieloji,viskas gerai?,-paklausė Marcus.
-Aha,-tyliai sumurmėjo ji ir atsistojo,norėjo dingti iš čia.
-Jau išeini?,-paklausė Dora ir Marcus‘as kartu.
-Taip,-Izabelė išbėgo pro duris,kaip nederėtų paneliai ir suklupo ant laiptų galvodama apie vestuves.Apsidairė lauke šviesu ir buvo taip karšta.
Atvažiavo karieta ir Iza išvažiavo.


II skyrius.
Džo.
Atvažiavusi karieta sustojo,ir ji išlipo.Apsidairė,prieš akis jos pačios įkurta biblioteka,ji lėtai užlipo laiptais ir atidarė duris.Užkliuvusi už suknelės ji parvirto ant kažkokio vaikino.
-Panele jums viskas gerai?,-pasigirdo balsas už nugaros,vyriškas balsas.Iza atsisuko prieš jos akis stovėjo jis,tas vaikinas kuris jai sapnuodavosi.
-Taip...,-žiūrėdama į jį,ji lėtai aststojo.-O kaip jūs?viskas gerai?atleiskite aš tokia nerangi.
-Viskas gerai,-linktelėjo vaikinas,ir ištiesė ranką.-Aš Džo Maliveris,-šyptelėjo jis.
-Malonu Džo,aš Izabelė Reffario,-ji spustelėjo jo ranką ir pirmą kartą pajuto keistą jausmą,susižavėjimo.
-Reffario?,-nusilenkė jis.-Malonu susipažinti Ponia.
-Nevadink manęs ponia,-ji sudraudė jį.-Aš tau tiesiog Izė.
-Gerai,Ize,-jis šyptelėjo laiminga šypsenėle.-o taip norėjau paklausti,jei jūs čia savininkė,tai gal žinote ar pas jus priima knygas,nes matote aš su tėvu spauzdinu knygas,noriu jas parduoti,taigi gal čia pavyks,nes knygynuose nepriima.
-Na man būtų labai malonu tau pagelbėt,-Izė pažiūrėjo į jį šyptelėdama.-Turi jas čia?Kiek tau sumokėt?
-Kaina siūlykite jūs,pradžiai turi dvidešimt egziampliorių,-jis pažiūrėjo į ją.
-Užteks dviejų šimtų svarų?,-ji pasiėmė piniginę.
-Žinoma,-Džo akys sužibėjo.-Mano tėvas apsidžiaugs galėsiu jam nupirkti vaistų,ir vežimėlį.
Izei pagailo Džo tėvo ir jo šeimos todėl ji padavė jam keturis šimtus svarų.
-Čia tau ir tavo tėvui,-ji šyptelėjo ir apsidairė,jau ruošėsi eiti bet...
Papildau.
III skyrius.
Pavojus.
Izė lėtai atsisuko prieš jos akis,stovėjo žmogus rankose laikydamas arbaletą.Izabelai aptemo akyse ji susvyravo,sargybinių nėra...atėjo galas.
-Ize,-riktelėjo Džo ir užšoko ant jos ją pargriaudamas,Izė išgirdo kaip arbaletas šovė ir pateikė į kitą žmogų kuris stovėjo už jos prieš jai nukrentant.Džo atsistojo apsivijo ją rankomis ir patraukė sau už nugaros lyg gindamas.
-Ize,jums nieko nenutiks,-tarė jis ir pasilenkė prie vyro su arbaletu.
-Kaimieti,tiesiog atiduok panelę ir galėsi eiti.Nenoriu rankų terliotis su tavim,-piktai pažiūrėjo vyras į Džo,ir ištempė arbaletą taikydamas į jį.Izė tvirčiau rankomis apsivijo Džo ir įsikniaubė jam į nugarą,jis pajutes ją atsiduso ir pakreipė galvą į ją.
-Bėk,jie nori tavęs,-pasakė jai kai vyras ėjo prie bibliotekos lankytojų.
-Nesielk kaip per filmus,-piktai išrėžė ji,-Mano bibliotekoje niekas nebus sužeistas,aš pakviesiu sargybinius.
-negalima taip,ką jūs galvojate?norite mirti,-Džo pradėjo kalbėtis su ja kaip su Ponia.
-Baik!,-tyliai sušnypštė ji ir išsivadavo iš jo gniaužtų,nuėjo prie vyro ir atsuko jį į save.
-Dink lauk,nususęs chuliganę arba pakviesiu sargyba,-Izė drąsiai iškošė.
-Manai tavęs bijau?,-vyras nusikvatojo,ir ranka perbraukė jai per petį.Izė akies kampučiu pamatė kaip Džo stovintis jai už nugaros,norėjo vyrui trenkti už tai kad jis ją palietė.
-Neliesk manęs,-ji atsitraukė nuo vyro ir pradėjo bėgti sargybos link.Pribėgusi prie durų ją sustabdė baisus skausmas nugaroje,ji atsigrežė ir pamatė Džo kuris pargriovė vyrą ir išmušė jam iš rankų arbaletą.Vėl,tas baisus skausmas nugaroje,šį kartą toks smarkus kad Izė negalėjo pakviepuoti,skausmas buvo nežemiškas ir jai aptemo akyse.
***
-Izabele,-pasigirdo verksingas moters balsas,kažkur toli...nors jis artėjo.Izė atsimerkė,šalia jos klūpėjo motina,iš dešnės prie pat jos rankos verkė jos sužadėtinis Marcus‘as,o tiesiai prieš ją stovėjo jis..Džo,Izė pajuto lyg pilve skraidytų drugeliai...jos akys prisipildė ašarų...ji stojosi norėdama apkabinti...
-Džo,-ji apkabino jį ir įsikniaubė jam į krutinę ir sukūkčiojo.Jos motina ir sužadėtinis,apstulbę žiūrėjo į ją ir Džo.
-Panele...,-Džo apkabino ją,ir po to patraukė.Izė suklykė,jos nugara...ją taip nežmoniškai skaudėjo.
-Mieloji,-prišoko prie jos Marcus‘as ir paėmė ją ant rankų.
-Greičiau važiuojam namo..,-sužviegė jos mama,-Ten iškviesim daktarą,-Izė pakreipė galvą į Džo,šis stovėjo atsirėmės į sieną,staiga jų akis susitiko,Džo pažvelgė į ją ir silpnai šyptelėjo.Izė vis dar griaužiama skausmo išspaudė šypsėnėlę ir nusuko žvilgsnį.
***
-Viskas gerai,tiesiog arbaleto strėlė jai perbrežė nugaros odą,vidinių sužeidimų nėra,strelė neįsmigo...kartoju tik perbrežė,-aiškino daktaras,isterikuojančiai Izės mamai.
-Viešpatie....odą...vaikeli...Daktare,ačiū,aš ja pasirūpinsiu..vaistus ji tikrai gers,-kūkčiojo Dina.
-Mama..,-kimiai ištarė Izė gulėdama lovoj,-Man viskas gerai..aš tik noriu..,-ji užsičiaupė kad neišpliurptų apie Džo..kai ji nori jį pamatyti.
-Ko vaikeli?,-Dina greit atsisuku į ją.
-Šokoladinio zefyro,-Izė greit sumelavo ir šyptelėjo.
-Čo,Pou,-pašaukė Dina kambarines ir paprašė jų zefyrų.
-Viso gero,Dina..gal tegul Izė pamiega..eime,-jis su motina išėjo.
Izė kramsnojo zefyrus,galvodama apie jį...kada vėl jį pamatys,juk jis ją išgelbėjo.
-Džo...,-svajingai atsiduso ji ir užsimerkė.Mintyse pasirodė keisti vaizdai...
Džo ją pabučiavo!Jie bučiuojasi....jis ją apkabiną ir..pasiperša..
***
Izė pašoko iš lovos ir apsidairė..buvo tamsu..Mintyse vis dar matėsi tas sapnas...tas saldus bučinys...
Nugaros jau nebeskaudėjo,Izė įsisupo į chalatą ir klestelėjo ant sofos.
-noriu greičiau jį pamatyti....
Ji atsiduso ir susirangė ant sofos....į langą kažkas metė lengvą ir mažą akmenėlį....
V skyrius.
Lemtingas sapnas.
Izė pašoko nuo sofos,ir apsidairė.
-Va čia tai geras..,-nusijuokė iš sapno.-Jis niekad to man nepasakys,jis manęs nemyli,-Ji liūdnai atsiduso ir atsigulė į lovą,-bet sapnas gražus,ir ne be reikalo užsnūdau ant sofos,-ji tyliai sukrizeno ir užsimerkė,bet nepajėgusi užmigti,atsikėlė,palindo po dušu ir užsidėjo korsetą jį suveržė ir apsimaukšlino suknelę,pasidažė,ir išėjo iš kambario...
***
-Labas rytas,-pažiūrėjo į Izę,mama Dita.
-Labas rytas,-pasisveikino Izė ir klestelėjo prie stalo ant kedės.-Kur marcus‘as?
-Na...jis išvažiavęs su reikalais,dėl vestuvių,jei nepamiršai jos jau už savaitės.
-Uoj..,-Izė perbalo.-Užmiršau.
-Ize,dukrele,noriu kad daugiau nepasikartotų kaip tada,bibliotekoj,apsikabinai su kažkoku valstiečiu..na nes jis...kaimo žmogus,o tu susižadėjus.
-Mama...tu nežinai ką aš jam..,-Izė nutilo.
-Ką?,-Dita aiktelėjo.
-..ką aš jam pasakiau,-ji greitais sumelavo ir nukreipė temą.-O dėl suknelės?
-na..pavalgom ir važiuojam,-ji nusijuokė ir atsistojo.
-Aha,žinoma,-Izė greitai sutvarkė pusryčius ir atsistojo,pasitvarkė suknelę.
***
-Man šita negraži,-sumurmėjo siūvėjai Izės mama.-Mano dukra turi atrodyti kaip pasakoje,per vestuves.
-Mama,-Izabelė pavartė akis ir atsiduso.
-O šita?,-pardavėje atkišo suknelę su daugybe deimantų,be rankovių ir be šleikučių,su ilgu nuometu.
-Šita visai nieko,Izute pasimatuok.
-Man veržia,-Izė vos įstengė kvėpuoti kai pardavėja jai suveržė suknelės korsetą.
-Pakentėk.
-Na tuoj,tik reikia pamatuoti,-pardavėje išsitraukė smaigstukus ir nustatė Izės apimtį.
-Na va..pasirodyk dukra,-Izė išlino iš siuvėjos kambariuko su nuostabia suknele,ir aiškiai matė kaip motina,stovi be žado.
-..ši..ši..šita puikiai tiks,-ji tramdė ašaras,Izabelė atsisuko į veidrodį,su šia suknele ji atrodė stulbinamai..pribloškiamai.;Suknelė man tinka,o sužadėtinis ne‘‘-Izė pagalvojo mintyse,ir jos skuostu nurėdėjo ašara.
-Štai imkite...,-motina ikišo pardavėjai pinigus ir kai Izė persirengė išsitempė ją iš parduotuvės.
-Na...dabar kur?,-ši apsižvalgė.
-Dabar reikia eiti pas poną Dorskju užsakyti valgių,-Ji griebė Izei už rankos ir nusivedė ją.


VI skyrius.
Naktis su juo.
-Mama..aš nenoriu keltis!,-Izė riktelėjo gulėdama lovoje.
-Turi..nagi,šiandien turime daug reikalų?,-Sučiulbėjo mama ir nutempė jai kaldrą.
-Važiuok viena,-tiesiog paraudonavusi iš pykčio metė Izabelė
-Po dviejų dienų tavo vestuvės!,-Mama sustaugė.
-ŠIANDIEN AŠ NIEKUR NEISIU!,-Izė nesugebėjo susilailyti ir pravirko,užsimetusi rūbus ji su aulinukais,iššoko tiesiog pro langą ir nusileido ant minkštos žolės,nusiavusi batus Izė pasileido bėgti į mišką,ji nenorėjo nieko matyti,nieko girdėti,nieko nejausti.
-NENORIU,AŠ JO NEMYLIU,-Suriko ji tamsoje ir suklupo ant žemės,užsidengė rankomis veidą ir kūkčiojo,kaip niekad..
Taip ji sedėjo kelias valandas...kas jai darosi?Pati nežino atsakymo..tik ji žino..ji Marcus‘o nemyli ir nemylės,ji myli JĮ DŽO.
Staiga pasigirdo balsas,saldus ir toks pažįstamas,jis rodėsi stovi čia šalia jos,bet jo čia nebuvo.
-Džo?,-ji surekė?.-DŽO?,-Ji rėkavo jo vardą,tamsai.
-Ize...?,-mergina krūptelėjo,ji apsigrežė...tai jis Džo!Jis stovėjo tarp medžių...jis buvo išsigandęs...
-Ak,Džo,-Ji puolė jam į glėbi ir įsikniaubė į krūtinę,ji kūkčiojo...verkė.
-Kas tau?,-Džo pabandė ją paglostyti.
-Džo..aš nebegaliu...aš myliu tavę..,-Atrodė kad Džo sprogs iš laimės...jis visas lyg nušvito..akys sužibo...jis šypsojosi jai.
-Nereikia...,-Jis pasilenkė ir įsiusiurbė jai į lūpas.Izė buvo pati laimingiausia mergina pasaulyje...jis buvo su ja,jie bučiavosi.Miške sutemo ir viskas paniro į tamsą.
***
-Tu pati nuostabiausia,-Džo sušnibždėjo jai į ausį,kai jie gulėjo ant žemės,apsikabinę.
-Tu irgi,-Ji pabučiavo jį.
-Myliu tavę,-Jis vedžiojo ornamentus ant jos apnuogintos nugaros.Izė nusijuokė,jai kuteno nugarą..jo šilti pirštai kuteno.
-Mes negalėsime būti kartu,-Prabilo Džo.-Nes tu susižadėjusi...
-Mes būsime kartu...aš myliu tavę o tu manę,mes būsim kartu,-Ji tramdė ašaras ir nusisuko.
Nejaugi ir jis nesupranta jos?Izė apsiverkė.

Izė sukliko,pasigirdo šūviai,kvatojimas ir žingsniai.
-Bėgam,-Džo sugriebė jai už rankos,ir Izė nieko negalvodama,nieko nemastydama,bėgo su juo,paskendusi savo mintyse.
-Prakeikti šunsnukiai,-pasigirdo duslus ir kimus vyro balsas.-Pabėgo.
-Kas ten?,-sušokštė Izė Džo.
-Jie tavęs ieško,visą naktį čia buvom...Marcus‘as tikriausiai juos pasiuntė.
-Aš už jo netekėsiu,Džo...kai pamačiau tave...,-jai pritrūko žodžių.
-Ššš...,-Jis paglostė jos plaukus ir ją pabučiavo,Izei pradėjo kauptis ašaros..ji nesuprato dėl ko pasidarė tokia jautri...
-Žinau...žinau bus sunku...man nerūpi tie šeimos turtai..ar jų reputacija,-kūkčioja.
-nenusikalbėk...tu turėsi tekėt už jo..aš tau nieko negalėsiu suteikti..nieko,-Jis blankiai šyptelėjo ir nuvalė jai ašaras.
-Man nieko ir nereikia,-ji nusivalė ašaras...apsidairė,saulė jau buvo nusileidusi..antra para jos nebuvo namie..krūtinę nusmelgė baimė....rytoj vestuvės.
-Tau reikia namo,-Jis paleido jos ranką ir pažiūrėjo į akis.
-Aha..,-Ji atsiduso ir atsitraukė.
-Sudiev,-Jis atsiduso,bet Izė įsiusiurbė jam į lūpas.
-Susitiksim...rytoj,-Ji šyptelėjo ir nubėgo namo,po vestuvių ar prieš jas, ji tikrai pamatys Džo.
VII skyrius.
VESTUVĖS.
-KUR TU BUVAI?,-Izabelės mama,piktai trenkė jai gerą antausį.
-neliesk manęs,-ji per ašaras sukūkčiojo ir atsitraukė.
-aš dar ne taip tau trenksiu,elgiesi kaip paleistuvė...kur buvai?rytoj tavo vestuvės.
-Aš netekėsiu už Marcus‘o.
-Kai drįsti?,-mama sugriebė Izei už plaukų ir papurtė.
-Paleisk,-suklykė Izė,ir ši nenoromis ją paleido.
Izės pilve,kažkas sujudėjo,skausmas buvo nepakeliamas...atrodė jog peiliai buvo įsmeigti į jį.
-Pasitraukit,-ji pastūmė iš kelio visus kurie tik jai maišėsi,užbėgo laiptais į savo kambarį ir nubėgo tiesiai į tuoletą.
-Ne prašau tik ne tai...,-Ji neišlaikė ir apsivėmė,baigusi išsivalė dantis ir suklupo ant šaltų vonios grindų kurios maloniai vėsino.
-O DIEVE...AŠ....aš ....nėš...nėš..neščia,-Ji pasakė pati sau ir pradėjo glostyti pilvą,akyse vėl pasirodė ašaros,ji sukūkčiojo..JI LAUKIASI DŽO vaiko.
Šiap ne taip,atsistojusi ji nusiprausė apsirengė ir atsistojo prueš veidrodį.
-Aš niekam..neleisiu tavęs nuskriausti,-ji paglostė savo pilvuką ir nusišypsojo,ji taps MAMA.
***
-Labas rytas,-kažkas tyliai sušnibždėjo Izabelei į ausį.
-Mama..?
-ne čia aš tavo močiutė,Mia,-senutė nusikvatojo,-Labas rytas,moterie,šiandien tapsi to vaikino žmona,-Senolė svajingai atsiduso.
-Motinėle,-Izė blausiai šyptelėjo ir pasirąžė.
-Aha...aš jau viską paruošiau,tavo suknelė štai ten,-Ji parodė ranka į dailų manekeną ant kurio buvo jos suknelė,su baltais deimantais ir kristalais.
-Tu būsi nuostabi nuotaka,-Ji sukikeno ir paglsotė Izę.
-Aha,-burbtelėjo ji ir pažiūrėjo į savo pilvuką,-Bet aš būsiu nelaimingą.
-Suprantu..aš irgi tekėjau nemylėdama,bet paskiau po mažu įsimilėjau tavo senelį..amžina jam ramybę.Ir žinai...aš suprantu tave ir užjaučiu...nelengva.
-Ačiū,-Izė nusišypsojo,ir apsidairė,-MOTINĖLĘ?galiu kai ką pasakyti,bet prisiek kad niekas nesužinos.
-Gerai,žinoma,aš tylėsiu,-Ji prisidėjo ranką prie širdies.
-Aš...aš...laukiuosi,-atrodė jog močiutė nualps,numirs ar dar kažkas...bet ji po mažu atgavo savo normalią spalvą ir atsiduso.
-Kas tėvas?,-Ji šyptelėjo.-Marcus‘as?
-Ne...tai Džo..vyras kurį myliu.-Ji atsiduso.
-O dieve...,-senolė susigrebė už širdies.
-Niekam nesakyk...maldauju.-Izės akys vėl pritvinko ašarų.
-Gerai...prižadu..tai nėra gerai,bet aš tau padėsiu,o dabar eik renktis...vestuvės pi dviejų valandų.
Izė išsišiepė,ir nusivalė ašaras,taigi pagalbos ji sulauks,ir vaikutis gims.
Atgal į viršų Go down
Sponsored content



RašytiTemos pavadinimas: Re: Vidurnaktis.
Today at 18:35

Atgal į viršų Go down
 

Vidurnaktis.

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
ϟ HOGAS ϟ ::  :: Burtininkų medus-